Kaip išgyventi vienatvę ir nepasiduoti liūdesiui

Šiandieniniame mūsų gyvenime nėra kaimynų, giminės pamiršti, o nuo bendradarbių sprunkame kuo toliau vos atėjus darbo pabaigai. Išėjus į daugiabučio laiptinę ir sutikus žmogų nepasisveikinti yra normalu, pasisveikinti – itin mandagu, o pabandyti užmegzti pokalbį – tiesiog nepadoru. Visi mes skubame pasislėpti savo pasaulyje, kurioje nieko nėra. Nieko, tik vienatvė. Kaip išgyventi vienatvę? Kuo užpildyti namuose atsiveriančią tuštumą? Mūsų namuose negyvena ne tik anūkai, tetos ar pusbroliai, vaikai ar tėvai į svečius irgi ateina tik retkarčiais. Anksčiau žmonės gyvendavo su Dievu. Dabar Dievas gyvena nebent pas ‘davatkas’ arba ‘religinius fanatikus’. Geriausiu atveju pas didelius keistuolius sėdi medituojantis Buda. Kaip išgyventi vienatvę, kai visi mus apleido? Juk vienatvė kelia grėsmę sveikatai. Geriausia yra išvengti vienatvės – kvieskite pas save gimines, galbūt primirštus draugus, aplankykite anūkus. Mylite gyvūnus? Įsigykite kailiuotą draugą pagal savo charakterį. Junkitės į grupes, klubus – yra daug keliautojų klubų, buvusių mokytojų klubų, ėjikų, rankdarbių dirbėjų. Išnaudokite savo hobius. Nusipirkite knygų arba užsiregistruokite bibliotekoje. Įrodyta, kad žmonėms, kurie skaito, negresia depresija. Nepasiduokite liūdesiui.

Kaip išgyventi vienatvę

Dvasinis ryšys ir artimos sielos paieškos

Mes visi jaučiamės pažeidžiami, o pažeidžiamumo jausmas skatina troškimą kam nors priklausyti. Norime priklausyti tėvams, šeimai, giminei, norime rasti gyvenimo partnerį ir priklausyti jam, norime burtis į bendruomenę, ar tai būtų sodininkų, bendradarbių bendruomenė, ar laisvalaikio klubas. Su kitais žmonėmis užmezgamas dvasinis ryšys, tačiau iš esmės per pasaulį keliaujame vieni. Niekas neišgyvena gyvenimo taip, kaip tu, niekas nepatiria identiškų jausmų ir identiškai į juos nereaguoja. Kiekvienas yra unikalus, bet dvasinis ryšys padeda mums rasti artimą sielą ir išlaisvina nuo užsidarymo. Šiais laikais pakitęs gyvenimo būdas kaip niekada anksčiau suardė kolektyvinius saitus, todėl straipsniai, kuriuose pristatomas netikėtas būdas įveikti vienatvę sulaukia daug dėmesio. Esame vieniši. Visuomenė tiesiog nustojo stengusis ugdyti bendrystę. Vietoje to, kad dėtume jėgas ir megztume santykius, mes pasineriame į vartotojiškumą ir perkame daiktus. Galvojame, kad geriau pažaisti kompiuteriu negu važiuoti aplankyti tėvų. Mūsų poreikis ryšiams užgožiamas, o kai atsitokime, randame save visiškai pasinėrusius į izoliaciją. Nors atrodo, kad telefonai, kompiuteriai, technologijų pažanga mus artina vienus prie kitų, iš tikrųjų mes šviesos greičiu tolstame.

dvasinis-rysys-ir-vienisumas

Vienatvė ir vienišumas

Vienatvė ir vienišumas

Mūsų ryšio alkis yra noras įveikti prarają, kuri egzistuoja tarp atskyrimo ir artumo. Nuotolis pažadina ilgesį; artumas — tai ryšys. vienatvė ir vienišumas netinka žmogui. Kiekvienas trokšta artumo ir svajoja apie savo lizdą, kuriame bus apkabintas, matomas ir mylimas. Kiekvieno mūsų viduje kažkas šaukiasi ryšio. vienatvė ir vienišumas kuria įtampą ir nusivylimą gyvenimu. Galime turėti viską, ką pasaulis gali pasiūlyti — visuomeninę padėtį, pasiekimus ir turtą, — tačiau, kai nėra tikrojo ryšio, gyvenimas atrodo tuščias ir beprasmis. Kaip medis, kuris giliai įleidžia į molį šaknis, taip kiekvienas iš mūsų nori turėti stiprų ryšį, kad galėtų atlaikyti audras ir tiestis į šviesą. Kaip vandenyno bangos vis grįžta į krantą, taip ryšio jausmas mus išlaisvina ir leidžia visiškai atsiduoti netekties ir ilgesio ritmui. vienatvė ir vienišumas žlugdo. Ryšys, kaip ir nuoširdžios draugystės ratas, saugo mus nuo gyvenimo vienatvės. Dar daugiau, ryšys yra ir tie išoriniai saitai, kurie neleidžia mums nugarmėti į mumyse esančią bedugnę. Nors retai susimąstome apie mus supančią begalybę, tokia begalybė gali būti grėsminga; jos akivaizdoje jaučiamės mažyčiai, nereikšmingi ir pažeidžiami.

Bendravimo ypatumai: aidas ir ryšio ilgesys

Bendravimo ypatumai, aidas, ryšys

Bendravimo ypatumai atsiskleidžia įvairiausiomis formomis. Štai ką man papasakojo Jokūbas. Prisimenu, kaip vaikystėje atradau aidą. Tai buvo pirmas kartas, kai tėvas nusivežė mane į kalnus. Mums praėjus uolą, jis pašaukė atsilikusį šunį. Nespėjus jam baigti, akmenys tiksliai atkartojo jo šūksnį. Tai buvo stulbinamas atradimas. Aš pabandžiau pats pašūkauti, ir aidas kaskart ištikimai atkartodavo mano balsą. Tarsi kalnai būtų turėję slaptą klausą ir balsą. Įprastinė jų ramybė ir tyla staiga pratrūko tiksliai mėgdžiotu žmogaus balsu rodydama, kad tylos gelmėje slypi atliepianti širdis; akmuo atsiliepia simetrišku garsu. Savo balso aido girdėjimas atokiame kalnų krašte atrodo užuomina, kad esame ne vieni, kad tarp mūsų ir šios vietos žemėje esama sąryšio. Tarsi aido simetriškumą nutviekstų nematomo ryšio rato spindulys. Ryšio ilgesys yra mūsų prigimties esmė. Atskirti nuo kitų mes nykstame ir gilinamės tik į save. Dažniausiai ryšiui neteikiame reikšmės; kai jis yra, laikome jį savaime suprantamu. Tik pajutę, kad mus atskiria ar nepriima, jaučiamės įskaudinti. Kai tampame izoliuoti, mums lengva pakenkti; mūsų mąstymas netenka lankstumo ir įgimto geranoriškumo. Mus gali pažeisti baimė ir negatyvumas. O ryšio jausmas teikia šilumą, supratimą ir globą. Tikrąjį ryšį rodo senosios ir amžinosios žmogaus gyvenimo vertybės — tiesa, vienybė, gerumas, teisingumas, grožis ir meilė. Štai kokie bendravimo ypatumai ateina į galvą, kai pabendrauji su aidu.

Tyrimas: LGBT moterys sulaukia mažiau darbo pasiūlymų

Niujorko universiteto (JAV) sociologės Emmos Mishel atliktas tyrimas parodė, kad moterys, kurių gyvenimo aprašymuose yra nuorodų į jų seksualinę orientaciją ir / ar lytinę tapatybę sulaukia mažiau kvietimų darbo pokalbio.

Sociologijos žurnale „Socius“ paskelbtas tyrimas „Diskriminacija prieš queer moteris JAV darbo rinkoje“ (angl. Discrimination Against Queer Women in the U.S. Workforce: A Resume Audit Study) atskleidė, kad moterys, kurių gyvenimo aprašymuose yra LGBT indikatorių, sulaukė 30 proc. mažiau skambučių dėl darbo nei kitos kandidatės.

Sociologijos doktorantė E. Mishel atliko eksperimentą išsiuntusi keletą netikrų gyvenimo aprašymų pagal 800 administracinio pobūdžio darbo skelbimų internete Virdžinijos, Tenesio, Niujorko ir Vašingtono valstijų darbdaviams. Vienos iš kandidačių gyvenimo aprašyme užsimenama, kad moteris vadovavo LGBT studentų organizacijai, antrosios kandidatės gyvenimo aprašyme minima kitokio pobūdžio studentų organizacija. Abiejų kandidačių gyvenimo aprašymai rodo, kad moterys turi panašią patirtį ir kompetenciją: aukštus mokslo pasiekimus, studijavo užsienyje, turi darbo patirties.

Tyrėja tikino, kad atlikti šį tyrimą ją paskatino asmeninė patirtis. „Dirbau daugelyje LGBT organizacijų, tad aišku, jog priklausau LGBT bendruomenei. Visada norėjau žinoti, ar tai turės įtakos ieškant darbo,“ – aiškino mokslininkė.

LGBT  yra inicialai, kuriais apibūdinamos lesbietės, gėjai, biseksualūs ir transseksualūs žmonės. Šiuolaikinėje vartosenoje terminas LGBT naudojamas norint pabrėžti kultūrų paremtų seksualumo ir lyties tapatybe įvairovę bei kartais vartojamas kalbant apie asmenis, kurie yra neheteroseksualūs, t. y. ne tik homoseksualūs, biseksualūs ar transeksualūs. Šiuo atveju dažnai pridedama raidė „Q“, apibūdinanti queer žmones ar tuos, kurie nėra tikri dėl savo seksualinio identiteto.

darbo interviu

Feminizmas ir seksualumas

„Šiandien paskelbti save feministe reiškia pateikti save kaip atgyvenusią, piktą, bambančią, neseksualią vyrų nekentėją <…> Feminizmui būtina radikaliai atsinaujinti, kad jis galėtų vėl tapti seksualus“ – 2007-aisiais rašė žurnalas „Marie Claire“.  Tokie ir panašūs nuogastavimai girdimi iš kai kurių feminisčių lūpų, kartu su raginimais pereiti prie „post-feminizmo“.  Šiuolaikine seksualumo kultūra pernelyg nesižavinančios feministės tuo tarpu kritikuoja tokią poziciją kaip per daug neoliberalistinę, orientuotą į „pardavimą“ – o kas parduoda geriau nei seksas?

Antra vertus, feminizmo santykis su seksualumu niekada nebuvo vienareikšmiškas ar neproblematiškas. 70-ųjų / 80-ųjų „sekso karai“ padalino tuometinį feminizmo judėjimą į skirtingas stovyklas, kurios aršiai diskutavo ne tik apie kultūrinius fenomenus, tokius kaip pornografija, bet ir apie tai, pavyzdžiui, ar egzistuoja specifiškas „moteriškas seksualumas“ ir jei taip, koks jis yra.

Šiandien diskusijos verda toliau. Seksualiai-pozityvus feminizmas, akcentuojantis seksualinį moters malonumą ir laisvę, sulaukia (nors ir ne taip dažnai) kritiško atsako iš feminisčių, save vadinančių seksualiai-negatyviomis, dėl per didelio prisitaikymo prie egzistuojančios seksualumo politikos ir nepaisymo to fakto, kad ne visoms seksualumas ir seksas kelia pozityvius jausmus. „Susimetimo kultūra“ (angl. hook-up culture) ir net seksualinė revoliucija taip pat susilaukia prieštaringų vertinimų: viena vertus, moterys išsikovojo teisę į kūno nuosavybę, bet ar pats požiūris į moters kūną, kaip lengvai prieinamą resursą vyro seksualinių įgeidžių tenkinimui, išties pasikeitė?

Dar 1971-aisiais išleistas veikalas „Our Bodies, Ourselves“, pateikiantis išsamią informaciją apie moters anatomiją ir kūno procesus vis dar nėra išverstas į lietuvių kalbą, nors įvairiausių sekso „vadovėlių“ ir patarimų rinkinių  a la „kaip patenkinti savo vyrą“ rastume per akis. Tad iš tiesų atrodo verta kritiškai (ir gal net kiek ironiškai) klausti: kieno revoliucija yra seksualinė revoliucija, ir kam daugiausia naudos ji atnešė?

Seksualumo nesupaisysi, bet paisyti jo atrodo neišvengiama, ir ne tik dėl to, kad (ypač moterų) seksualumas eksploatuojamas kairėn ir dešinėn kaip komercinis ar nacionalistinis įrankis; ne tik dėl to, kad jis persmelkia viešąją politiką kaip sritis, kurią neva būtina reguliuoti įstatymiškai; ne tik dėl to, kad seksualumo istorija nuolat kinta, tapdama čia kovos lauku, čia ginklu. Kokią taktiką pasirinkti priklauso ir nuo filosofinės / politinės pozicijos, ir nuo socio-kultūrinio konteksto.

žvaigždės

Pagal: Dilgėlė

Jei reikia finansinės pagalbos, kreipkitės https://www.minipaskola.lt/

Buenos Airių vietos valdžios tarnyboje įvestos kvotos translyčiams asmenims

Argentinos įstatymų leidėjai nesiliauja diegti progresyvų požiūrį LGBT* žmogaus teisių srityje. Š. m. rugsėjo 17 dieną Argentinos sostinės Buenos Airių senatas vienbalsiai pritarė siūlymui regiono valdžios institucijose įvesti 1 % kvotą translyčiams darbuotojams. Priimto įstatymo nuostatos galios 18 metų sulaukusiems translyčiams asmenims, turintiems atitinkamą profesinę kvalifikaciją. Buenos Airių regione gyvena 13 milijonų arba 30 % argentiniečių.

„Šiandien – istorinė diena. Žengėme didelį žingsnį siekiant lygybės. Mūsų regionas tapo lyderiu siekiant visapusiško šios socialiai pažeidžiamos visuomenės grupės teisių įtvirtinimo,“ – komentavo įstatymo projekto autorė Karina Nazabal.

Translyčių asmenų žmogaus teisių aktyvistai savo ruožtu pabrėžia, jog įstatymas padės įveikti translyčių asmenų stigmatizaciją visuomenėje bei skatins šių asmenų socialinę integraciją darbo santykių srityje.

Tai – naujausias Argentinos valdžios atstovų žingsnis siekiant įtvirtinti visapusišką translyčių asmenų apsaugą nuo diskriminacijos. 2012 metais Argentinoje priimtas progresyviausias pasaulyje Argentinos Respublikos Lytinės tapatybės įstatymas. Argentinoje galiojantis reguliavimas yra laikomas gerąja praktika translyčių asmenų žmogaus teisių apsaugos srityje.

Š. m. rugsėjo mėnesį Argentinos sveikatos apsaugos ministerija paskelbė nutarimą, kuriuo panaikinami homoseksualiems ir biseksualiems vyrams taikyti kraujo donorystės apribojimai. Nuo šiol tapti kraujo donorais galimybę turės ir lytinių santykių su tos pačios lyties asmenimis turėję homoseksualūs ar biseksualūs vyrai.

Belieka pasveikinti Argentiną ir liūdnai pažvelgti į Lietuvos situaciją, kur nekvepia ne tik kvotomis, bet netgi neužtikrinamos žmogaus teisės. Tikėkimės, kad supratimas, jog žmogus yra žmogus, o ne išrinktųjų ideologijai tarnaujantis gyvulys ateis anksčiau, o ne vėliau.

Buenos Aires