Vienatvė ir vienišumas

Mūsų ryšio alkis yra noras įveikti prarają, kuri egzistuoja tarp atskyrimo ir artumo. Nuotolis pažadina ilgesį; artumas — tai ryšys. vienatvė ir vienišumas netinka žmogui. Kiekvienas trokšta artumo ir svajoja apie savo lizdą, kuriame bus apkabintas, matomas ir mylimas. Kiekvieno mūsų viduje kažkas šaukiasi ryšio. vienatvė ir vienišumas kuria įtampą ir nusivylimą gyvenimu. Galime turėti viską, ką pasaulis gali pasiūlyti — visuomeninę padėtį, pasiekimus ir turtą, — tačiau, kai nėra tikrojo ryšio, gyvenimas atrodo tuščias ir beprasmis. Kaip medis, kuris giliai įleidžia į molį šaknis, taip kiekvienas iš mūsų nori turėti stiprų ryšį, kad galėtų atlaikyti audras ir tiestis į šviesą. Kaip vandenyno bangos vis grįžta į krantą, taip ryšio jausmas mus išlaisvina ir leidžia visiškai atsiduoti netekties ir ilgesio ritmui. vienatvė ir vienišumas žlugdo. Ryšys, kaip ir nuoširdžios draugystės ratas, saugo mus nuo gyvenimo vienatvės. Dar daugiau, ryšys yra ir tie išoriniai saitai, kurie neleidžia mums nugarmėti į mumyse esančią bedugnę. Nors retai susimąstome apie mus supančią begalybę, tokia begalybė gali būti grėsminga; jos akivaizdoje jaučiamės mažyčiai, nereikšmingi ir pažeidžiami.

Bendravimo ypatumai: aidas ir ryšio ilgesys

Bendravimo ypatumai atsiskleidžia įvairiausiomis formomis. Štai ką man papasakojo Jokūbas. Prisimenu, kaip vaikystėje atradau aidą. Tai buvo pirmas kartas, kai tėvas nusivežė mane į kalnus. Mums praėjus uolą, jis pašaukė atsilikusį šunį. Nespėjus jam baigti, akmenys tiksliai atkartojo jo šūksnį. Tai buvo stulbinamas atradimas. Aš pabandžiau pats pašūkauti, ir aidas kaskart ištikimai atkartodavo mano balsą. Tarsi kalnai būtų turėję slaptą klausą ir balsą. Įprastinė jų ramybė ir tyla staiga pratrūko tiksliai mėgdžiotu žmogaus balsu rodydama, kad tylos gelmėje slypi atliepianti širdis; akmuo atsiliepia simetrišku garsu. Savo balso aido girdėjimas atokiame kalnų krašte atrodo užuomina, kad esame ne vieni, kad tarp mūsų ir šios vietos žemėje esama sąryšio. Tarsi aido simetriškumą nutviekstų nematomo ryšio rato spindulys. Ryšio ilgesys yra mūsų prigimties esmė. Atskirti nuo kitų mes nykstame ir gilinamės tik į save. Dažniausiai ryšiui neteikiame reikšmės; kai jis yra, laikome jį savaime suprantamu. Tik pajutę, kad mus atskiria ar nepriima, jaučiamės įskaudinti. Kai tampame izoliuoti, mums lengva pakenkti; mūsų mąstymas netenka lankstumo ir įgimto geranoriškumo. Mus gali pažeisti baimė ir negatyvumas. O ryšio jausmas teikia šilumą, supratimą ir globą. Tikrąjį ryšį rodo senosios ir amžinosios žmogaus gyvenimo vertybės — tiesa, vienybė, gerumas, teisingumas, grožis ir meilė. Štai kokie bendravimo ypatumai ateina į galvą, kai pabendrauji su aidu.