Feminizmas ir seksualumas

„Šiandien paskelbti save feministe reiškia pateikti save kaip atgyvenusią, piktą, bambančią, neseksualią vyrų nekentėją <…> Feminizmui būtina radikaliai atsinaujinti, kad jis galėtų vėl tapti seksualus“ – 2007-aisiais rašė žurnalas „Marie Claire“.  Tokie ir panašūs nuogastavimai girdimi iš kai kurių feminisčių lūpų, kartu su raginimais pereiti prie „post-feminizmo“.  Šiuolaikine seksualumo kultūra pernelyg nesižavinančios feministės tuo tarpu kritikuoja tokią poziciją kaip per daug neoliberalistinę, orientuotą į „pardavimą“ – o kas parduoda geriau nei seksas?

Antra vertus, feminizmo santykis su seksualumu niekada nebuvo vienareikšmiškas ar neproblematiškas. 70-ųjų / 80-ųjų „sekso karai“ padalino tuometinį feminizmo judėjimą į skirtingas stovyklas, kurios aršiai diskutavo ne tik apie kultūrinius fenomenus, tokius kaip pornografija, bet ir apie tai, pavyzdžiui, ar egzistuoja specifiškas „moteriškas seksualumas“ ir jei taip, koks jis yra.

Šiandien diskusijos verda toliau. Seksualiai-pozityvus feminizmas, akcentuojantis seksualinį moters malonumą ir laisvę, sulaukia (nors ir ne taip dažnai) kritiško atsako iš feminisčių, save vadinančių seksualiai-negatyviomis, dėl per didelio prisitaikymo prie egzistuojančios seksualumo politikos ir nepaisymo to fakto, kad ne visoms seksualumas ir seksas kelia pozityvius jausmus. „Susimetimo kultūra“ (angl. hook-up culture) ir net seksualinė revoliucija taip pat susilaukia prieštaringų vertinimų: viena vertus, moterys išsikovojo teisę į kūno nuosavybę, bet ar pats požiūris į moters kūną, kaip lengvai prieinamą resursą vyro seksualinių įgeidžių tenkinimui, išties pasikeitė?

Dar 1971-aisiais išleistas veikalas „Our Bodies, Ourselves“, pateikiantis išsamią informaciją apie moters anatomiją ir kūno procesus vis dar nėra išverstas į lietuvių kalbą, nors įvairiausių sekso „vadovėlių“ ir patarimų rinkinių  a la „kaip patenkinti savo vyrą“ rastume per akis. Tad iš tiesų atrodo verta kritiškai (ir gal net kiek ironiškai) klausti: kieno revoliucija yra seksualinė revoliucija, ir kam daugiausia naudos ji atnešė?

Seksualumo nesupaisysi, bet paisyti jo atrodo neišvengiama, ir ne tik dėl to, kad (ypač moterų) seksualumas eksploatuojamas kairėn ir dešinėn kaip komercinis ar nacionalistinis įrankis; ne tik dėl to, kad jis persmelkia viešąją politiką kaip sritis, kurią neva būtina reguliuoti įstatymiškai; ne tik dėl to, kad seksualumo istorija nuolat kinta, tapdama čia kovos lauku, čia ginklu. Kokią taktiką pasirinkti priklauso ir nuo filosofinės / politinės pozicijos, ir nuo socio-kultūrinio konteksto.

žvaigždės

Pagal: Dilgėlė

Jei reikia finansinės pagalbos, kreipkitės https://www.minipaskola.lt/

Seksualumas ir homofobija

Prietarų ir diskriminacijos prieš lesbietes ir gėjus šaknys glūdi griežtoje visuomenės nuomonėje apie vyrų ir moterų vaidmenis. Tie, kurie neatitinka dominuojančių ‘būti vyru’ ar ‘būti moterimi’ įvaizdžių, sutinkami priešiškai ir su baime. Nuo mažens vaikai įspraudžiami į siaurus elgsenos rėmus, parenkant ‘tinkamus’ jų lyčiai žaidimus ir rūbus. Bet koks nukrypimas palydimas patyčiomis ir įžeidinėjimais.

Heteroseksualumo, kaip vienintelės priimtinos seksualinės išraiškos formos propagavimas (t. y. heteroseksizmas), yra tiesiogiai susijęs su platesniais lyčių santykiais mūsų visuomenėje. Šeima, paremta heteroseksualia santuoka, propaguojama ir pateikiama, kaip vienintelė vertinga visuomenės ląstelė. Kitokia seksualumo išraiška, seksas kaip malonumas ir bet koks bandymas atskirti seksualumą nuo dauginimosi suvokiami, kaip grėsmė visuomeninei santvarkai. Katalikybė visada akcentavo ‘vieną moralę’, nepalikdama vietos individo išraiškai, mažumų teisėms ar kitokiems gyvenimo būdams. Apgailėtina, tačiau šis požiūris atsispindi mūsų įstatymuose ir visuomeninių institucijų politikoje. Ypač tai ryšku švietimo ir sveikatos apsaugos įstaigose, kurių dauguma nutyli faktą, kad mūsų visuomenėje egzistuoja lesbietės ir gėjai.

Gėjai ir lesbietės ilgai buvo nematoma mažuma, veikiama paplitusių visuomenės prietarų ir įteisintos diskriminacijos. Nepaisant konstitucinių lygybės ir privatumo garantijų, homoseksualūs santykiai mūsų šalyje buvo baudžiami iki 1993 metų birželio 11 dienos. Lietuva panaikino sovietinio Baudžiamojo kodekso straipsnio dalį, numatančią laisvės atėmimą iki trejų metų už savanoriškus dviejų vyrų lytinius santykius, paskutinė iš trijų Baltijos valstybių.

Lesbietės ir gėjai dėl savo lytinės orientacijos neturi tų teisių ir laisvių, kurios garantuotos heteroseksualams. Tie, kurie atvirai atskleidžia savo seksualumą, gali sunkiai ieškoti darbo, jų pasirinkimo galimybės ribojamos. Jie gali būti išmesti iš darbo arba suvaržyti kilti karjeros laiptais kaip gydytojai, mokytojai ir teisininkai arba priskirti prie nepatikimų tarnautojų. Jie negali būti globėjais ir įvaikinti. Homoseksualiems nuomininkams gali atsakyti išnuomoti butą arba išmesti juos gatvėn. Homoseksualiems partneriams gresia smurtas, jei jie pademonstruos savo prieraišumą viešoje vietoje. Jie negali, kaip dauguma heteroseksualų, įteisinti savo bendro gyvenimo.

homofobija